Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną, dalis įmonių ir organizacijų susidūrė su sunkumais – daugelyje verslo sektorių sudėtinga arba visai neįmanoma prisitaikyti prie karantino, todėl verslas patiria milžiniškus nuostolius ir papildomas rizikas. Siekdamos išsilaikyti, įmonės ieško įvairių būdų, o viešoje erdvėje pasigirsta kalbų, kad dalis didelių sėkmingai veikiančių įmonių, tokių kaip „Senukai“, tiekėjams praneša apie stabdomus mokėjimus ir prekių užsakymus. Jų tiekėjams išsiųstame dokumente yra nurodoma, kad šis sprendimas grindžiamas nenugalima jėga (force majeure), kuri leidžia nesilaikyti sutartyse numatytų įsipareigojimų.
Šiuo sudėtingu verslams laikotarpiu visos bendrovės turi ieškoti protingo balanso, kaip paskirstyti atsiradusią naštą tarp abiejų šalių arba, kaip galima sudaryti kitas savo verslo plėtojimo ir vykdymo sąlygas. Daugelis verslų, o ypatingai smulkūs ir jauni verslai, atsidūrė dar sunkesnėje situacijoje dėl Lietuvoje paskelbtos koronoviruso ekstremalios situacijos. Skirtingai nei daug metų sėkmingai dirbantys ir sąlygas diktuojantys ilgamečiai, dideli Lietuvos verslai, jie neturi sukaupę finansinių rezervų.
Mano nuomone, „Senukų“ padarytos išvados, kad susiklosčiusią situaciją derėtų vertinti kaip nenugalimą jėgą gali būti gerokai ankstyvos, jau nekalbant apie bendrą verslo etiką, kuomet tai padaroma jau pirmomis ekstremalios situacijos paskelbimo dienomis. Nors „Senukų“ prekybos centrai nuo 2020-03-16 00:00 val. iki 2020-03-30 24.00 val. privalėjo uždaryti fizines parduotuves, tačiau stabdyti atsiskaitymo už prekes ir prekių užsakymų vykdymą, vadovaujantis force majeure instituto taikymu yra abejotinas, o ypatingai nepriimtinas iš smulkesnio verslo pozicijų. Todėl šiame straipsnyje visiems, ir ypatingai smulkiesiems verslininkams, pabandysiu paaiškinti pagrindines sąlygas ir teisnius pagrindus norint pritaikyti nenugalimos jėgos (force majeure) nuostatas.
Pagal Civilinio Kodekso 6.212 straipsnį, kuris Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 2020-03-19 išaiškinimu dėl Force majeure instituto taikymo reikalavimo ir sutartinių prievolių vykdymo, reglamentuoja, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
Atsižvelgiant į valstybėje susiklosčiusią situaciją, tam jog būtų pripažintos nenugalimos jėgos aplinkybės (force majeure) būtinos visos šios sąlygos: 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti. 2) Dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti. 3) Šalis neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio. 4) Šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga.
Pažymėtina, kad Civilinis Kodeksas nustato net tik force majeure institutą, bet ir sutarties vykdymą pasikeitus aplinkybėms. LR CK 6.204 straipsnis nustato kad, kai vienai šaliai sutartį įvykdyti tampa sudėtingiau, ši sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti, o ne vienašališkai nutraukti sutartinių įsipareigojimų vykdymą.
Nėra vienareikšmiško atsakymo, kad COVID-2019 galima pripažinti force majeure, kadangi viskas priklauso nuo konkrečios situacijos aplinkybių. Jeigu objektyviai sutartį galima įvykdyti, tačiau pasikeičia sutarties šalių pusiausvyra (pvz., pasikeičia įvykdymo kaina), tai tokiu atveju galima remtis ne nenugalimos jėgos aplinkybėmis, o CK 6.204 straipsniu. Juo nustatomos aplinkybės, kurioms esant galima keisti tarp šalių sudarytą sutartį.
Jeigu sutarties nuostatos nenumato konkrečių pasekmių, tuo atveju, kai sutarties negalima įvykdyti dėl force majeure aplinkybių, gali būti taikomos ir LR CK nuostatos, reglamentuojančios restituciją, kuri reiškia, kad kiekviena iš šalių turi grąžinti viena kitai tai, ką yra gavusi pagal sutartį, tačiau kartu turi būti atsižvelgiama į tai, kad nei viena iš šalių negali praturtėti kitos sąskaita (LR CK 6.222 str.).
Čia svarbu paminėti, kad Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai verslui, patiriančiam sunkumų dėl koronaviruso sukeltų aplinkybių, išduoda nenugalimos jėgos aplinkybes liudijančias pažymas. Dėl jų galima kreiptis į teritorinius Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, kurie nustatyta tvarka išnagrinėja asmens prašymą ir išduoda pažymą arba motyvuotai atsisako ją išduoti per 20 darbo dienų.
Rūmai išduodami pažymą dėl nenugalimos jėgos, įsitikina ne tik tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimu, bet ir įvertina, ar būtent šios aplinkybės lėmė sutarties nevykdymą. Taigi pats ekstremalios situacijos paskelbimas neatleidžia verslo subjektų nuo sutartinių prievolių vykdymo, tam turi atsirasti force majeure aplinkybės.
Galiausiai, galime daryti išvadą, kad kiekviena situacija yra individuali ir turi būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, kad nei viena iš šalių dėl susiklosčiusios situacijos neturi praturtėti kitos sąskaita ar be pagrindo nukentėti – turi būti ieškoma protingo balanso, kaip paskirstyti atsiradusią naštą tarp abiejų šalių.
Teisininkas Vaidas Šalaševičius, AB „Justicija“ direktorius
